Skomantai

XIII a kunigaikštis Skomantas bandė suvienyti jotvingių gentis, bet jotvingių tautai ir valstybei nebuvo lemta susikurti, sutrukdė vokiečių ordino įsiveržimas. XIII a. metai jotvingiams buvo lemtingi. Kryžiuočių ordinas, numalšinęs prūsų sukilimą, pradėjo aršius žygius prieš jotvius. Prasidėjo vadinamasis ketverių metų karas. Jotvingiai šį kartą tinkamai neįvertino grėsmės, buvo paskendę tarpusavio vaiduose, nesugebėjo, kaip praeityje daug kartų būdavę, susivienyti ir kartu prieš galingą priešą stoti, kuris buvo nepalyginamai stipresnis, kuris gudriai kiekvieną jotvingių pilį atskirai puldavo. Sunku šiandien spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Netekę gimtosios kalbos, jotvingiai, matyt, dar jautė tam tikrą savitumą. 1857 vykusiame gyventojų surašyme >30 000 žmonių iš pietinės Gardino gubernijos užsirašė, jog jie esą jotvingiai.

Kaip pastebi tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos istorikai, jotvingiai buvo pirmoji tauta, kuri vertėsi žemdirbyste šioje teritorijoje. Jie čia atsikraustė pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų. Kraštas buvo gana retai apgyvendintas. Viena didžiausių gyvenviečių buvo Šiurpiliai, šalia tuo pat vardu pavadinto piliakalnio. Ypač žavėjo Šiurpilio krašto legendos, mininčios ir Eglę, žalčių karalienę, ir niekur negirdėtą pasakojimą apie Šiurpos berną, kuris praganęs jaučius ir, kuomet jų ieškojęs, sutikęs tamsiai žaliu rūbu jauną moterį, prašiusią ją 12 kartų nuo kalno viršūnės nunešti prie Júodelio ežero kranto ir išvaduoti nuo piktų kerų, tik nebuvę leistina jam nešant atsigręžti; ir kai moters rūbas jau buvęs beveik baltas, bernas neištvėręs, išsigandęs ir netyčiom atsigręžęs, kas jam iš paskos rieda, ir taip visos vadavimo pastangos nuėjusios niekais.. Visi šaltiniai sutartinai tvirtina, kad garbinga šio krašto istorija seniai yra pavirtusi pelenais. Iš šitų pelenų ir turinti išaugti mintis, kad čia ne šiaip sau žmonių pelenai, o kad jie rodo buvus šioje žemėje neeilinius narsuolius, rodžiusius didingo heroizmo pavyzdį, tie pelenai kitados buvę istorinės visuomenės viršūnė, atskleidžianti patį aukščiausią žmonių pasiaukojimą savo tėvynei.

Yra žinoma, kad paskutinis mūšis su kryžiuočiais čia vyko 1283 metais. Beveik aštuonis mėnesius jie laikė apsupę pilį, kurioje kartu su bendražygiais kovojo ir jų vadas. Kas jis buvo, istorikai nėra tikri, vieni teigia, kad tai buvo paskutinis jotvingių vadas Skomantas, kitur sakoma, kad kariams vadovavo Šiurpa. Kryžiuočiai į šią pilį įsigavo tik tuomet, kai, baigiantis vasarai, jiems pavyko prikalbinti keletą vietos gyventojų parodyti slaptus takus į pilį. Jais nusigavę išžudė visus pilies gynėjus, o pačią pilį – sudegino. Taip ir stovi kalnas, ant kurio buvo ši pilis, nykus ir nebylus. Apie tai liudija piliakalnio kultūriniame sluoksnyje gana gausiai randami archeologiniai radiniai.

Vakarinėje Žemaitijos dalyje, garsėjo Skomantų pilis, statyta XIV a. pradžioje. Ji stovėjo plačiame Veiviržos upės slėnyje, ant dešinio kranto su stačiais šlaitais. Nei bajorui Skomantui, nei jo sūnui Giniočiui, valdant kryžiuočiams, nepavyko pilies sugriauti. Iš pasalų nužudžius Giniotį, kol užaugs jo sūnus Alpas, visus karinius reikalus tvarkė šimtininkas Budrys, senas, bet dar stiprus ir patyręs karys.

Jau nuo XII a. kryžiuočiai pradėjo pulti lietuvius, kurie laikėsi savo senojo pagonių tikėjimo. 1351 m. naktimis danguje švytėdavo didele uodega raudona žvaigždė – kometa. Su baime stebėjo žmonės tą žvaigždę, nujausdami artėjančias nelaimes… Tų metų vėlyvą rudenį kryžiuočiai užpuolė Skomantų pilį. Prieš didelę priešų kariuomenę pilies gynėjai neatsilaikė. Visi buvo išžudyti, mažasis Alpas pagrobtas, pilis sudeginta.

Stipriausia kryžiuočių tvirtovė Prūsijoje buvo Marienburgo (Malburgo) pilis. Negalėdamas Lietuvos nugalėti, didysis magistras ėmė į nelaisvę kilmingų lietuvių vaikus – beniukus. Juos čia užauginę, galvojo siųsti į Lietuvą.

Alpą Marienburge pakrikštijo, leido jam prižiūrėti magistro žirgus. Vienų lenktynių metu jis buvo sunkiai sužeistas. Alpo auklėtojas pakvietė žolelėmis gydanti gyvačių pelkėje gyvenantį senelį Žaltinį. Taip senasis Budrys, dabar besivadinantis Žaltiniu, surado Alpą. Po tų žudynių Skomantuose, vienintelis išlikęs gyvas, daug metų keliavo po Prūsiją, ieškodamas jaunojo valdovo.

1361 m. kovo 20 d. didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis pakliuvo į kryžiuočių nelaisvę. Jį nugabeno į Marienburgą. Kęstučiui patarnauti atsiuntė Alpą. Žaltiniui ir kitiems esantiems nelaisvėje lietuviams padedant, Kęstutis su Alpu iš pilies pabėgo.

Kryžiuočiai vėl ruošėsi dideliam žygiui, šį kartą tikrai tikėdami užkariauti Lietuvą. Budrys – Žaltinis pėsčias atkeliavo į Trakus pranešti šią žinią Kęstučiui. Reikėjo skubiai atstatyti sugriautas pilis. Budrys su Alpu, Kęstučiui davus šimtinę karių, grįžo į seniai sudegintus Skomantus. Padedant seniesiems kaimynams, pilis greit buvo atstatyta.

Ir vėl kryžiuočių kelyje į Žemaitiją stovėjo tvirta Skomantų pilis, kuriai dabar vadovavo jaunasis Alpas.

Nebėra Skomantų pilies, tik aukštas Veiviržos krantas saugo protėvių pelenus…

Mano sūnaus vardas - Skomantas. Išrinkome šį vardą mudu su žmona Rūta. Tai tikrai gražus, baltiškas vardas. O mūsų Skomantas - šaunus mažas lietuvaitis, beje, labai besidomintis baltų karyba. Mylimiausi žaislai - medinis skydas ir kalavijas. Mūsų namuose - nuolatiniai riterių turnyrai, kuriuose kaunasi du riteriai - tėtis Manvydas ir sūnus Skomantas. Jei renkate vardą savo vaikui - verta rinkti tikrai lietuvišką vardą. Aš gimiau prieš tris dešimtmečius, ir mano vardas Manvydas tuo metu daug kam atrodė keistas. Tačiau esu dėkingas Tėvams, kad jie mane taip pavadino. Tikrai nenorėčiau vadintis "masiniu" vardu (nors tai nuo mūsų, gimusiųjų, ir nepriklauso). Bet žmogus, turintis senovinį, istorinį vardą, visada žinos - jo vardo pirmtakas buvo kitas žmogus, gyvenęs kažkuriame šimtmetyje ir nuveikęs vienus ar kitus darbus savo šaliai. Skomantas - sūduvių kunigaikštis - narsiai kovėsi su kryžiuočiaisi ir buvio vienas prūsų vado Herkaus Manto bendražygių. – Manvydas

Mano sūnelio vardas Skomantas:) jis pagal aiškinimą labai sumanus, o šiaip jautrus ir doras vaikas. Užaugęs turėtų panėšėti į senovės karžygį:) – Inga

Labai gražus Skomanto vardas. Nei vieno nepažįstu, bet jei sūnų turėčiau, mielu noru duočiau tokį vardą -atrodo kad turėtų užaugti aukštas, stiprus, doras, tikras lietuvis (iš teigiamos pusės) :) – Rusnė